The single-nave Evangelical Lutheran church and small burial chapels are in Vokiečių Street. Reminding more of a chapel, this church was constructed in the 17th century by the German community. Germanssettled in Kėdainiai in the 17th century. Their inhabited territory, which was called Janušava, was granted the rights of the town. The original 17th century mural paintings were discovered in the church. The Apostles Peter and Paul, the Evangelists John, Luke, Matthew, and Morgues are portrayed in the murals. Famous 17th century Kėdainiaicitizens were buried in the churchyard. During the years of the World War 1 and World War 2 German soldiers were buried in the cemetery next to the church. During the Soviet times, the church was initially used as a warehouse for salting animal hides, later - as an exhibition hall. In 1999, the church was returned to the community of Evangelical Lutherans. The Janušavos Market Square of the 17th century has survived until this day and preserved its ancient name and function.
Thanks for sharing this video
Kėdainiai – miestas turintis margą ir šlovingą praeitį. Pirmą kartą jis paminėtas Vartbergės kronikoje 1372 m. Gaila, tačiau miesto vardo kilmė nėra aiški. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo.
Tikru miestu Kėdainiai tapo XVI amžiuje. 1590 m. miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė, o kartu ir teisė rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Kėdainiai įvairių tautų ir kultūrų miestu tapo XVII amžiuje, kada didikas Kristupas Radvila, žadėdamas geras įsikūrimo sąlygas, pakvietė atvykti pirklius ir amatininkus. Į kvietimą atsiliepė škotai, vokiečiai, žydai. Vėliau pasirodė stačiatikiai. O nuo XVIII a. Kėdainiai tapo lenkiškąja sala Lietuvoje. Visos tautos, visos bendruomenės paliko ryškų pėdsaką mūsų miesto istorijoje, visuomenės sanklodoje.
Vokiečių bendruomenė. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. 1634 m. naujame miesto rajone Jonušavoje apsigyveno 80 vokiečių šeimų. 1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Taigi, Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Jonušavos, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Vokiečiai garsėjo kaip puikūs medicinos žinovai, farmacininkai. Rašytiniai šaltiniai mini gydytoją Frydrichą Kaneinį, kuris, rizikuodamas gyvybe, gydė ligonius maro metu.
Vokiečiai atvėrė kelius į Hanzos miestus, tokiu būdu Kėdainių amatininkų darbai pasiekė įvairias Europos šalis. Vokiečių liuteronų tarpe buvo nemažai kilmingų ir turtingų žmonių, miestą garsino žymus mokslininkas, inžinierius Adomas Freitagas. XVIII a. Kėdainiuose ėmė įsigalėti katalikybė ir liuteronų veikla buvo vis mažiau pastebima. Vokiečių bendruomenės Renesansu galima laikyti XIX a. II pusę. Šis atgimimas siejamas su carinės Rusų armijos generolo, karo inžinieriaus grafo Eduardo Totlebeno vardu. Vokiečių kilmės generolas buvo liuteronas. E.Totlebenas ir jo žmona aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime. 1892 metais šalia maldos namų buvo atidaryta pradžios mokykla liuteronų vaikams. Joje mokėsi apie 40 vaikų. Grafienė Totleben aukojo nemenkas sumas
tiek maldos namų, tiek mokyklos išlaikymui, rūpinosi miesto ligonine. Bendruomenė turėjo vokiškų knygų biblioteką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui liuteronų bendruomenės nariai – dauguma jų buvo vokiečiai – repatrijavo į Vokietiją. 1944 m. liepos mėn. pabaigoje, artėjant sovietų – nacių frontui, pasitraukė paskutinieji tikintieji, taip pat ir pastorius Paulius Titelbachas.
Ši graži evangelikų liuteronų bažnyčia skaičiuoja 382 metus. Jos išskirtinumas – freskos, kurios nėra labai būdingos liuteronų maldos namams. Freskose vaizduojami apaštalai Petras ir Povilas, evangelistai Jonas, Lukas, Matas ir Morkus. Šiose, nebeveikiančiose, kapinaitėse palaidoti karo inžinierius, tvirtovių specialistas, filosofijos ir medicinos mokslo daktaras Adomas Freitagas, miesto gydytojas ir Kėdainių bažnyčios seniūnas Frydrichas Kaneinis. Mūsų laikais apie vokiečių liuteronų bendruomenės veiklą primena šių pastatų kompleksas, Vokiečių vardu pavadinta gatvelė, mieste gyvena keletas šeimų, kurių pavardės išduoda vokiškąją kilmę.
Tikru miestu Kėdainiai tapo XVI amžiuje. 1590 m. miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė, o kartu ir teisė rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Kėdainiai įvairių tautų ir kultūrų miestu tapo XVII amžiuje, kada didikas Kristupas Radvila, žadėdamas geras įsikūrimo sąlygas, pakvietė atvykti pirklius ir amatininkus. Į kvietimą atsiliepė škotai, vokiečiai, žydai. Vėliau pasirodė stačiatikiai. O nuo XVIII a. Kėdainiai tapo lenkiškąja sala Lietuvoje. Visos tautos, visos bendruomenės paliko ryškų pėdsaką mūsų miesto istorijoje, visuomenės sanklodoje.
Vokiečių bendruomenė. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. 1634 m. naujame miesto rajone Jonušavoje apsigyveno 80 vokiečių šeimų. 1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Taigi, Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Jonušavos, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Vokiečiai garsėjo kaip puikūs medicinos žinovai, farmacininkai. Rašytiniai šaltiniai mini gydytoją Frydrichą Kaneinį, kuris, rizikuodamas gyvybe, gydė ligonius maro metu.
Vokiečiai atvėrė kelius į Hanzos miestus, tokiu būdu Kėdainių amatininkų darbai pasiekė įvairias Europos šalis. Vokiečių liuteronų tarpe buvo nemažai kilmingų ir turtingų žmonių, miestą garsino žymus mokslininkas, inžinierius Adomas Freitagas. XVIII a. Kėdainiuose ėmė įsigalėti katalikybė ir liuteronų veikla buvo vis mažiau pastebima. Vokiečių bendruomenės Renesansu galima laikyti XIX a. II pusę. Šis atgimimas siejamas su carinės Rusų armijos generolo, karo inžinieriaus grafo Eduardo Totlebeno vardu. Vokiečių kilmės generolas buvo liuteronas. E.Totlebenas ir jo žmona aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime. 1892 metais šalia maldos namų buvo atidaryta pradžios mokykla liuteronų vaikams. Joje mokėsi apie 40 vaikų. Grafienė Totleben aukojo nemenkas sumas
tiek maldos namų, tiek mokyklos išlaikymui, rūpinosi miesto ligonine. Bendruomenė turėjo vokiškų knygų biblioteką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui liuteronų bendruomenės nariai – dauguma jų buvo vokiečiai – repatrijavo į Vokietiją. 1944 m. liepos mėn. pabaigoje, artėjant sovietų – nacių frontui, pasitraukė paskutinieji tikintieji, taip pat ir pastorius Paulius Titelbachas.
Ši graži evangelikų liuteronų bažnyčia skaičiuoja 382 metus. Jos išskirtinumas – freskos, kurios nėra labai būdingos liuteronų maldos namams. Freskose vaizduojami apaštalai Petras ir Povilas, evangelistai Jonas, Lukas, Matas ir Morkus. Šiose, nebeveikiančiose, kapinaitėse palaidoti karo inžinierius, tvirtovių specialistas, filosofijos ir medicinos mokslo daktaras Adomas Freitagas, miesto gydytojas ir Kėdainių bažnyčios seniūnas Frydrichas Kaneinis. Mūsų laikais apie vokiečių liuteronų bendruomenės veiklą primena šių pastatų kompleksas, Vokiečių vardu pavadinta gatvelė, mieste gyvena keletas šeimų, kurių pavardės išduoda vokiškąją kilmę.